teisas

teisas, -a adj. Sut, Ev 1. žr. teisus 1: Tegul… melagius, sukčius, neteisus ant svieto supainios kliūtis, nu pačiųg padėta SGII62. Nekaltojo ir teisojo nenužavink BPII502. 2. žr. teisus 5: Debesys, lykiat teisąjį Mž172. Herodas bijojosi Jono, nesa žinojo jį teisu ir šventu vyru santį VlnE170. Sakosi teisu ėsąs PrLXVII17. Tankus ant teisų žmonių ateit nuliūdimas SGII17. 3. žr. teisus 6: Teisos vieros mus išmokyk Mž45. 4. žr. teisus 8: Kursai turėjo numaldyt aną teisą rūstybę MP150. 5. žr. teisus 9: Girdi čia, jog turi sau ižg neteisų̃jų penigų gentis derint DP308.